Čia tik keletas išdykėlių katinelių iš vaikų kambario, kurie pozuoja prie kalėdinės eglutės. Realiai pas mus jų daug. Kaip sakoma kiekvienam savo, kam rainumo, kam baltumo, didumo mažumo ar uodegos ilgumo. Vaikų (kačiukų) kambarys dabar pilnas margo jaunatviško judesio, bruzdesio ir nesibaigiančių žaidimų. Dabar toks jų amžiaus, per žaidimus, per judesį, jie pažįsta pasaulį. Žinoma per tą nedidelį jų gyvenimo kelią, kai kuriems šis pasaulis nuo pirmo gimimo oro gurkšnio, nebuvo itin draugiškas. Juk ne visiems gyvenime sekasi, ne visi gimstame su marškinėliais, bet turint didelį norą gyventi – išlieka su viltimi gyventi geriau…Tad ieškome šiems mūsų neklaužadoms namų, kuriuose jie bus pilnateisiai šeimos nariai, kurie gyventų greta žmogaus. Tą mąstymą, jog katės turi prasimaitinti pačios, gyventi lauke, sėdėti prie lauko durų ir laukti kasdienio kąsnio, gaudyti peles ( nes toks jų darbas) palikim už nugaros. Tie laikai jau praėjo ir lai jie negrįžta niekada. Užmirškime gi tai pagaliau. Tikrai labai pikta, kai kas kart tenka girdėti jog yra normalu jog šuo pririštas prie būdos ir katinas gyvenantis sau kažkur lauke yra norma nes kažkada tai buvo, bet nereiškia, jog dabar taip turi būti. Mes juk šiuolaikiniai žmonės žiūrime į pasaulį kitaip Visiems mūsų globotiniams ieškomi atsakingi žmonės.862410686