Kartais mes žmonės taip mąstom ir elgėmės skirtingai. Kas atrodo taip aišku ir akivaizdu, kitiems atrodo neįmanoma, neįsivaizduojama ir nesuvokiama. Meilės ir globos standartas mumyse, žmonėse įdiegtas irgi skirtingas. Nežinau nuo ko tai priklauso ar nuo įgimtų savybių, ar nuo matyto šeimos modelio nuo mažų dienų, ar visgi gyvenimo vingių buvimas atsiradimas, kartais paverčia tai kas šiai dienai jie yra. Retoriniai klausimai mane tiesiog užplūdo, nors aiškaus atsakymo ir nėra ir nebus. Žinau, kad stebėtis nereiktų, nėra prasmės, tiesiog esam kokie esam ir nieko nepakeisi. Pakeisti galim tik save patys, jeigu to norime, viso pasaulio nepakeisim. Ir žinoma, galima pakeisti pasaulį tų, kurie yra nuo mūsų priklausomi. Bruno 
. Pirmoji mūsų pažintis su šiuo šuneliu nuo pat pirmųjų minučių buvo neįprasta. Šuniuką radom, taip kaip ir įvardijo mums paskambinęs žmogus, šuo gyveno tvarte uždarytas. Ne šiaip sau pririštas prie būdos, nors šis faktas kaskart žudo, kai matai geriausius draugus pririštus, bet Bruno buvo įkalintas tvarte. Keiksmais lydimi, bėgo šuniuko žmonės (dėl šios sąvokos, galima būtų ginčytis)per kiemą , nesuprasdami mūsų vizito jų kieme, nesuprasdami, kodėl mes jiems aiškiname, jog šunys taip negyvena ir negali gyventi. Tiesiog jų pasaulio suvokimas yra visiškai kitoks nei mūsų. Jie myli šunį, juk jį paėmė, priglaudė, maitina – suprask tai yra meilė ir vėlgi ją jaučiam, suprantam skirtingai. Aš ir daugelis mūsų tikrai žinote, kad meilei maisto negana, reikia daug daugiau…. Ar jie suprato, aš nežinau. Bet po ilgų diskusijų, monologų, grasinimų Bruno jau buvo transportavimo dėžėje ir keliavom mašinos link. Šiai dienai Bruno štai koks. Pirmasis įspūdis jį pamačius, buvo toks jog čia gal bus koks tai Berno zenenhundo giminaitis, bet kai jis atsistoja, ant savo trumpų kojyčių tada pagalvoji : o gi gal takso giminaitis 
Neįprastos išvaizdos ir formų yra mūsų Bruno, bet, kad žinotumėt, kokio nuostabaus charakterio šis mažylis. Mažylis, nes praktiškai metų dar nėra. Super vijurkas, energijos bomba, turintis šiek tiek bailumo, bet be gramo agresijos. Toks tas mūsų Bruno, kadaise gyvenęs tvarte. Taip pagalvojus į ateitį, jog Bruno po metų, kitų gyvenimo tvarte, būtų suluošintas, jo pyktis ir agresija veržtųsi pro ištrūnyjusias tvarto sienas, meilė žmogui virstu dar didesne baime ir to pasekoje būtų piktas šuo, o kas dėl to būtų kaltas? Ogi kitokia meilė ir visai kitas supratimas, kurio dėja daugeliui trūksta. Bruno ieško namų, draugystei ir meilei tik žmonėms, kurie yra aktyvūs ir moka užsiimti. Bruno neužteks drybsoti ant sofkutės, jis nori eiti, bėgti per pasaulį, tyrinėti aplinką, neįprastus garsus ir kvapus, nori viską pažinti, tad ieškom žmogaus, šeimos galinčios Bruno su tuo su tuo supažindinti. Šiuo metu Bruno gyvena Vizgis gyvūnų namuose.Biržai862410686
